| Tyrimai: |
Kernavės Žemutinis miestas – tai Kernavės archeologinių paminklų komplekso dalis, Neries slėnyje, žemumoje į P nuo piliakalnių egzistavęs sodybų kompleksas, kurio liekanos dėl palankių gamtinių sąlygų pakankamai gerai išliko. Nuo 1986 m. su pertraukomis tyrinėjimai Žemutiniame mieste suteikė daug žinių apie XIII–XIV a. statybos technologijas, žmonių kasdienę gyvenseną ir amatus. XIII–XIV a. Kernavė turėjo vidurinių amžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos ir Mindaugo sosto piliakalniai), įtvirtintas papilys – viršutinis miestas (Pilies kalne). Prie rezidencijos, Pajautos slėnyje bei viršutinėje terasoje (į vakarus ir šiaurę nuo Kernavės piliakalnių), kūrėsi žemutinis miestas – neįtvirtinti amatininkų ir pirklių papiliai (užėmė keliolika hektarų). Žemutiniame mieste susiklostė gatvių, brastų ir prekyviečių (Neries krante) tinklas. Kūrėsi atitvertos 8–10 arų dydžio miestiečių posesijos su mediniais gyvenamaisiais pastatais ir dirbtuvėmis. XIII a. pabaigoje Kernavės gyventojai vertėsi amatais, tame tarpe juvelyrika, vietine ir tarptautine prekyba; Kernavės pirkliai minimi 1290 m., 1303 m. Rygos skolų knygoje. Mirusieji laidoti prie Kernavės, Kriveikiškio kapinyne. Kernavės miestas pirmą kartą minimas 1380–1390 m. Rusios miestų sąraše; manoma, Kernavėje XIV a. buvo apie 500 gyventojų (Luchtanas 2022b; www.vle.lt/straipsnis/kernave). |
