| Tyrimai: |
Pilkapynas buvo 2 km į rytus nuo Elektrėnų, į pietus nuo Elektrėnų-Abromiškių kelio. 1937 m. Puikino ežero šiaurės rytų kranto buvo apie 30 įvairios ūkinės veiklos ardomų pilkapių ir randama žmonių ir arklių kaulų, taip pat ginklų ir papuošalų, kurių dalis radinių pateko į Vytauto Didžiojo karo muziejų. 1971 m. žvalgant pilkapyno teritoriją buvo pastebėti tik 14 apardytų pilkapių. Statant Elektrėnų šiluminę elektrinę, Puikino, Anykštos, Jagudžio ežerų patvenkti jų vietoje suformuotas Elektrėnų tvenkinys, kuris apsėmė dalį pilkapių. 1982–1985 m. buvo ištirti 23 pilkapiai išsidėstę dviem grupėmis, kuriuos skyrė 120 m pločio pieva. Pilkapių sampilai buvo 6–12 m skersmens ir 0,5–1,5 m aukščio. Dalį pilkapių juosia iki 1,4 m pločio grioviai. Pilkapyje IX (rytinė grupė) buvo rasti nedideli akmenų vainiko, labiau primenančio grindinį, fragmentai ir 1,5–2 m. vaiko kapas be įkapių. Pilkapyje XVIII (vakarinė grupė) duobėje po pagrindu rastas sudeginto mirusiojo kapas be įkapių, apsuptas akmenų vainiko. Remiantis panašia į PR Lietuvos pilkapių įranga ir radiniais griautinis kapas galėtų būti datuojamas III a. antrąją puse – IV a., sudeginto mirusiojo palaidojimas yra artimos chronologijos arba kiek vėlesnis. Kituose pilkapiuose rasta tik griautinių, sudegintų ir simbolinių žirgų kapų (palaidotos tik įkapės). Pilkapiuose III, XII, XIV (rytinė grupė) ir XXI, XXIII (vakarinė dalis) rasti tik pjautuvai. Daugumoje pilkapių buvusių abiejų grupių pakraščiuose, nei palaidojimų, nei įkapių nerasta, šie sampilai traktuotini kaip „tušti“ pilkapiai (LAA 1977, 20; Bliujienė 1992) |
