Kapinynas įrengtas tarp Darbos kairiojo kranto, (dabar Lazdininkų tvenkinys) ir Lazdupio upelio. Kapinynas nuo seno ardomas arimų, teritoriją kerta keletas lauko keliukų. XX a. 4 dešimtmetyje centrinėje kapinyno dalyje buvo pastatyti dviejų sodybų gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, nutiestos įvairios komunikacijos, iškastas prūdas. Pietinėje kapinyno teritorijos dalyje išlikę fermų griuvėsiai, centrinėje – tebestovi gyvenamas namas ir ūkiniai pastatai. 1976 m. teritorijos P dalyje pastatytas Lazdininkų Mažučių gyvulininkystės kompleksas. Šios įvairialypės ūkinės veiklos pasėkoje buvo randama įvairių radinių, kurie pateko į įvairius muziejus ir privačius rinkinius ar tiesiog dingo. Šiuo metu dalis teritorijos dirbama, užsėta javais, dalis – dirvonuoja, dalis saugoma.

Kapinynas tyrinėtas 1940, 1958, 1976, 1978–1982, 1991–1993, 1996–1998, 2000–2003, 2006–2009, 2011 ir 2015 metais. Teritorijoje ir jos artimiausioje aplinkoje ištirtas bendras virš 5300 kv. m. dydžio plotas. Viso rasta virš 500 I a. pirmosios pusės – XII a. pradžios kapų. II–IV a. mirusieji laidoti nedeginti akmenų vainikais apstuose kapų duobėse, 9 asmenų kapuose rasta simbolinių, specialiai laidojimui atrinktų žirgo dalių (galva), kituose kapuose rasta žąslų ir kamanų apkalų. VI–X a. mirusieji laidoti neginti, kapų įrangai nebenaudojant akmenų konstrukcijų. X a. mirusieji buvo laidoti ir nedeginti, ir sudeginti. XI–XII a. pradžioje kapinyne rasti tik sudegintų mirusiųjų kapai duobutėse. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas radiniais ir laidosena yra vienas iš reikšmingiausių I a. pirmosios pusės – XII a. pradžios laidojimo paminklų Lietuvoje. Šiaurinėje kapinyno dalyje rastas ankstyvesnis nei kapinynas, apardytas kultūrinis sluoksnis. Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis įrengiant kapinyną, vėliau – ariant. Šio kultūrinio sluoksnio storis iki 40 cm, rasta gyvenvietėms būdingų radinių (keramika, molio tinkas ir kt.) bei struktūrų (stulpavietės, laužavietės, įvairios paskirties duobės, rūdnelių liekanos ir kt.) (LAA 1977, 62; Butkus 2016; kvr.kpd.lt).