| Tyrimai: |
Kapinynas yra archeologinio komplekso dalis (Ėgliškių pilkapynas, Andulių piliakalnis ir šventvietė). Kapinynas įkurtas aukštumoje tarp kairiojo Šaltupio ir dešiniojo Kapupio kranto. Pietinė kapinyno dalis buvo išnykusio Andulių kaimo, šiaurinė – Ėgliškių kaimo žemėje, todėl literatūroje ir šaltiniuose kapinynas vadinamas Ėgliškių arba Andulių vardu. Teritorija buvusi ariama, XX a. pradžioje kapinyno teritorijoje stovėjo sodyba, kuri sudegė prieš I pasaulinį karą. Šios sodybos savininkas M. Blyze vykdė intensyvius kapinnyo kasinėjimus ir siuntė radinius į priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejų Berlyne. 1972 m. kapinyno teritorijos šiaurinę dalį R–V perkirto magistralinis dujotiekis, buvo suardyta apie 20 kapų. Kapinynas su pertraukomis tyrinėtas 1895–1908 m. vokiečių archeologų. 1972, 1988, 2005 m. buvo vykdomi žvalgomieji archeologiniai tyrimai, kuriais siekta nustatyti kapinyno teritoriją ir apsaugoti kapinyną nuo ardymo. 2011, 2012 ir 2015 m. atlikti didelės kapinyno dalies magnetometriniai tyrimai, buvo užfiksuota II–IV a, kapų su akmenų vainikais grupė ir metalo ieškikliu surinkti paviršiuje pasklidę radiniai. Viso kapinyne ištirta virš 800 kapų datuojamų II–XII amžiais. Tai II–VII/VIII a. nedegintų mirusiųjų kapai, VIII–IX a. nedegintų mirusiųjų kapai, IX–X a. nedegintų ir sudegintų mirusiųjų palaidojimai ir X/XI–XII a. sudegintų mirusiųjų kapai urnose ir duobutėse (Bliujienė 2021; kvr.kpd.lt). |
